vardininkas

2 var̃dininkas (-inykas; M), -ė smob. (1) K, J.Jabl, NdŽ, vardiniñkas (2) BŽ182, NdŽ, KŽ 1. Q480, KII366, LVIV500, KŽ, Plng, Slnt, Als, Ms kas vardija, užkalba, burtininkas, žiniuonis: Vardiniñkas, kurs vardyja ligas J. Burtininkai dar vadinami vardininkais, nes jie žino žodžius, vardus EncIV1176. Pas var̃dininką an kiemo užeina gyvatės įkirstas, i jam tuo lengviau pasidaro Jrb. Ta buvo gera var̃dininkė; pavardys rožę – i pranyks DūnŽ. Ale kad tam gyvatė įkąstum, kurs anuomi bovijos, aną aplink savo rankas vyniojo, aną pry lūpų savo kaišiojo, pačią kramę pry savo burnos dėliojo (kaipo tai daro vardinykai) P. Darei burtus, kerėjimus ar prie vardininkų ėjai? Blv. Prieš tą Dievo prisakymą griešija žyniai ir visi vardininkai bei tie žmonės, kurie pas juos eina brš. Žmogui kylant skauduliui, rožei, tinstant, katalikų vardininkai kalba atbulai „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ (nuo pabaigos į pradžią) LMD(Sln). | Senovė[je] sapnus vardyti mokėjo var̃dininkai Ggr. 2. M kas turi bendrą su kuo vardą, bendravardis, vienavardis. 3. BŽ187, Ser žr. varduvininkas: Daug kur vardininkas sveikinamas jau vardadienio išvakarėse V.Kam. Vardadieny susirinko nemaža žmonių: kelios moterėlės, vardininko išpažintojos A.Vien.